Sketsakalis

Falco subbuteo

Sketsakalis – iš pažiūros keistas plėšriojo paukščio pavadinimas, tačiau tai yra tiesiog dviejų žodžių junginys – skėčių sakalas. Ne, ne lietsargiai šiam balandžio dydžio sakalui patinka, o skėtės, kurias žmonės dažniausiai vadina laumžirgiais (o sketsakalis sakė, kad jos labai skanios). Šie į Lietuvos raudonąją knygą įtraukti raudonkelniai žiemoja Pietų Afrikoje, o į Juodkrantės sengirę parskrenda tik balandžio pabaigoje, kur netrukus pradeda tuoktis ir ruoštis perėti.

Balandžio pabaigoje sketsakaliai sugrįžta ne šiaip sau, tai susiję su jų mityba ir perėjimo vietomis. Jau minėjome, kad šių plėšrūnų pagrindinis maistas – įvairūs vabzdžiai, kurių didžiumą sketsakalio racione sudaro laumžirgiai, o šie aktyviausiai ritasi ir pradeda skraidyti tik gegužę, todėl sketsakaliui anksčiau atvykti į Lietuvą nėra reikalo. Taip pat ir dėl namų šis paukštis neskuba – lizdų sketsakaliai patys nesuka, o peri ir jauniklius augina kitų paukščių paliktuose lizduose, dažniausiai kranklių, kurių jaunikliai gegužės pradžioje jau palieka gūžtas. Sketsakaliai iš karto užima atlaisvintą kranklio lizdą ir jame peri bei augina jauniklius iki pat liepos pabaigos. Rugpjūtį sketsakalių jaunikliai palieka lizdus, aktyviai maitinasi žaliaisiais žiogais, o sustiprėję iškeliauja į savo žiemovietes Afrikoje.

Nuotraukos

Klausyti

Pavasario garsai

Karietaitė