Apie kalną ir medinių skulptūrų ekspoziciją
Tai vienas lankomiausių turistinių objektų Neringoje.
Ketvirtą dešimtmetį Neringos svečius džiuginantis ir intriguojantis Raganų kalno ansamblis buvo sukurtas 1979 m., į Juodkrantę sukvietus medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos. Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija prasideda nuo akmeninių laiptų tarp dviejų istorinių kraštovaizdžio akcentų – Ievos kalno (vok. Evaberg) ir Vilhelmo aukštumos (vok. Wilhelmshöhe). Šie pavadinimai liudija šlovingą Juodkrantės kurorto istoriją, o sykiu ir tai, jog XIX a. Juodkrantės (vok. Schwarzort) žvejų kaimui buvo lemtingų pokyčių laikas.
1833 m. Kuršių nerija, o kartu ir Juodkrantė, neteko savo vaidmens europinės reikšmės pašto kelyje Paryžius–Berlynas–Sankt Peterburgas. XIX a. pradžioje prie marių prigludusią Juodkrantę iš visų pusių pradėjo spausti pustomas smėlis. Nuo išnykimo vietovę apsaugojo Kuršių nerijos apželdinimo darbai, ypač intensyviai vykdyti antroje XIX a. pusėje. Tačiau vietovės išlikimui buvo svarbūs dar keli faktoriai: XIX a. viduryje, išgilinus Kuršių marių farvaterį, į Juodkrantę pradėjo reguliariai plaukti garlaiviai – taip ilgus šimtmečius nuo pasaulio atskirtas žvejų kaimas tapo poilsio gražioje gamtoje ištroškusių Klaipėdos, Tilžės ir Karaliaučiaus gyventojų traukos vieta. 1861 m., kai įmonė „Stantien & Becker“ pradėjo vykdyti gintaro gavybą mariose ties Juodkrante, buvęs žvejų kaimas sparčiai transformavosi į kurortą. Jau 1865 m. senoji kaimelio smuklė virto svečių namais, o vėliau – dideliu viešbučiu „Kuršių kiemas“ (vok. Kurischer Hof). Per kelis dešimtmečius buvo sukurta kurorto infrastruktūra – su viešbučiais, vilomis, prieplauka ir kt. Juodkrantės kurorto, išsiskiriančio ypatingu kraštovaizdžiu, įvaizdžiui kurti buvo svarbus Juodkrantės miškas su senomis pušimis, eglėmis, augančiomis ant aukštų parabolinių kopų. Siekiant šį unikalų kraštovaizdį pristatyti kaip „kurortinę atrakciją“, Juodkrantės miške buvo nutiesti pasivaikščiojimo takai – promenados. Vienoje iš šių senųjų promenadų šiandien rodoma lietuvių liaudies pasakų motyvais sukurtų medinių skulptūrų ekspozicija, kurią ir kviečiame pamatyti.
Išlikę Juodkrantės miško-parko pasivaikščiojimo takai XX a. pabaigoje inspiravo kurti rekreacinį taką su medinėmis skulptūromis, kurių leitmotyvu buvo pasirinkti populiarūs folkloro personažai – daugiausia raganos ir velniai. Meistrai įkvėpimo sėmėsi pirmiausia iš išskirtinio kraštovaizdžio, alsuojančio mistine atmosfera, kurią sukuria parabolinių kopų šlaitai, apaugę šimtametėmis pušimis ir eglėmis. Tai ypatingas Kuršių nerijos kampelis – antro tokio nėra visame likusiame pusiasalyje.
Kaip gimė medinių skulptūrų ekspozicija? 8-ajame deš. Lietuvoje išpopuliarėjo tautodailininkų-medžio drožėjų kūrybinės stovyklos, kurių metu buvo sukurti tokie skulptūrų ansambliai kaip „Čiurlionio kelias“ (Druskininkuose bei Varėnos savivaldybėje), Ablingos memorialinis skulptūrų ansamblis ir kt. Šie pavyzdžiai 1979 m. paskatino tuometinės Neringos savivaldybės atstovus surengti panašią kūrybinę stovyklą Juodkrantėje, dedikuojant sukurtus darbus Tarptautiniams vaiko metams. Kūrybinę stovyklą, kurioje dalyvavo ne tik medžio drožėjai, bet ir kalviai, organizavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Stovyklai vadovavo Lietuvos liaudies meno rūmų menotyrininkė Aldona Ulevičienė ir Liaudies meno draugijos dailininkas Romualdas Navickas. Juodkrantės kūrybinė stovykla skyrėsi nuo kitų tuo metu Lietuvoje įvykusių stovyklų: čia buvo ypač siekiama išvengti neapgalvotų sprendimų, o darbų temas meistrai galėjo rinktis iš anksto. Jie turėjo sukurti maketus, kuriuos vertino autoritetinga komisija. Toks paruošiamasis darbų etapas leido išvengti atsitiktinių, menkaverčių kūrinių. Per tris tautodailininkų stovyklas 1979–1981 m. penkiasdešimt medžio meistrų ir kalvių sukūrė 71 skulptūrą. Raganų kalno ansamblis buvo papildomas ir atnaujinamas: 1988 m. sukurta 12 žaidybinio pobūdžio skulptūrų, o 1999 m. imtasi restauruoti kelis dešimtmečius gyvavusias skulptūras. 2002 m. dalis skulptūrų, neatlaikiusių drėgno pajūrio klimato, buvo pakeistos naujomis.
Ant Raganų kalno stovi ąžuolai, tapę meno kūriniais, – jie kviečia ne tik gėrėtis liaudies meistrų išmone ar linksmai paišdykauti, bet ir panirti į Neringos padavimų bei pasakų pasaulį, pamąstyti apie žmogaus atkaklumą, su kuriuo iš smėlio ir vėjo buvo atkovota ši žemė.