
Liputis
Certhia familiaris
Liputis gali pretenduoti į labiausiai patyrusio girių alpinisto titulą. Net lipučio pavadinimas kilęs iš žodžio „lipti“, o šis paukštelis tai puikiai geba. Kitaip nei bukučiai, lipučiai moka kopti tik medžio kamienu į viršų, todėl užlipę į didesnį aukštį jie skrenda žemyn ir leidžiasi ant kito medžio kamieno, visai prie pat žemės. Taip lipinėdami paukšteliai aktyviai ieško maisto, kurio didžiumą sudaro įvairūs vabzdžiai ir vorai. Jų liputis savo ilgu ir lenktu snapu ieško pasislėpusių už žievės atplaišų, todėl kopdamas kamienu kaišioja snapuką į kiekvieną plyšį. Kai kuriose šalyse lipučiai vadinami medžių pelėmis – tokį vardą šie mažesni už zylę sparnuočiai pelnė dėl savo balso, primenančio pelės cypsėjimą. Pavasarį šis paukštelis gieda skambią, tačiau visuomet tokią pačią giesmelę. Atšokusi nuo kamieno medžio žievė yra ne tik mėgstama lipučio maisto paieškos vieta, bet ir buveinė, kurioje šis sparnuotis suka savo lizdelį. Kartais jam pakanka vos trijų centimetrų plyšelio tarp kamieno ir žievės, kad ten įlindęs galėtų įsirengti gūžtą.