Grąžiagalvė

Jynx torquilla

Nors grožis – subjektyvus dalykas, tačiau žodis, nuo kurio kilęs grąžiagalvės pavadinimas, yra ne „gražus“, o „grąžyti“. Grąžo arba sukioja grąžiagalvės savo galvas it gyvatės. Ir iš tiesų, šis prisilesusio žvirblio dydžio paukštelis moka imituoti gyvatę! Dažniausiai taip elgiasi netikėtai užkluptas lizde ar sugautas: pakelia galvą, lėtai ją grąžo į priešingas puses ir gyvatiškai šnypščia. Matyt, šis spektaklis vykstant evoliucijai buvo sėkmingas ir gelbėjo šiandieninių grąžiagalvių protėvius nuo plėšrūnų, todėl yra vis perduodamas iš kartos į kartą kaip gynybos priemonė.

Kitas įdomus dalykas, kad grąžiagalvė priklauso geninių šeimai. Tai pats keisčiausias geninis paukštis iš Lietuvoje sutinkamų. Grąžiagalvės mūsų šalyje nežiemoja – rudeniop jos išskrenda į pietus ir sugrįžta tik balandžio viduryje. Nors pačios uoksų išsikalti nesugeba, o į perėjimo vietas parskrenda tuomet, kai dauguma uoksų ir inkilų jau būna užimti kitų giesmininkų, šios keistuolės dėl to labai nesuka galvos (o juk tai moka itin gerai). Išsirinkusios joms patikusį būstą įlenda į vidų ir, jei ten randa kito paukščio kiaušinius arba jauniklius, juos išmeta ir apsigyvena pačios.

Maitinasi grąžiagalvės taip pat labai išskirtinai. Striksėdamos žeme ieško įvairių plyšelių ar urvelių, į kuriuos kaišioja savo itin ilgą liežuvį. Liežuvis labai jautrus ir lipnus, todėl juo paukštis lengvai aptinka ir sugauna įvairiausių vabzdžių, bet labiausiai mėgsta skruzdėles, jų lėliukes ir kokonus.

Nuotraukos

Klausyti

Rudens garsai

Paprastasis kikilis