Eglinis kryžiasnapis

Loxia curvirostra

Žiema. Gamtoje tylu, miega augalai, vabzdžiai, didžioji dalis sparnuočių palikę Juodkrantės sengirę ir patraukę į saulėtus Afrikos ar Viduržemio jūrą supančius kurortus. Sengirėje liko tik ištvermingiausi ir geriausiai prisitaikę paukščiai. Tarp jų – ir vieni įdomiausių Lietuvoje egliniai kryžiasnapiai. Šie paukščiai tikrai unikalūs – jau vien pažvelgus į papūgą primenantį raudonu apdaru išsipusčiusį sparnuotį neretam kyla klausimas: ar paukštelis tikrai iš mūsų kraštų? Atsakymas – taip! Eglinio kryžiasnapio patinėlis ryškų raudonumą įgauna tik žiemos antroje pusėje, o patelė visus metus išlieka kiek kuklesniu žaliai gelsvos spalvos apdaru. Ir ne vien spalvomis kryžiasnapiai patraukia žmonių dėmesį. Pažvelgęs į šio sparnuočio snapą neretas susirūpina dėl sukryžiuoto jo galo. Visgi rūpintis nevertėtų: eglinis kryžiasnapis per ilgus evoliucijos tūkstantmečius taip prisitaikė prie aplinkos sąlygų – tokiu unikaliu snapu jam patogu gliaudyti eglių kankorėžius, kurių sėklomis minta.

Negana to, kad šio paukščio išvaizda neįprasta, jis dar įdomesnis savo gyvenimo ciklu. Žiemą daugelis sparnuočių palieka Lietuvą, o likusieji iš visų jėgų bando ištverti šalčius ir maisto stygių. O štai egliniai kryžiasnapiai nevargsta ir jau žiemos antroje pusėje susisukę lizdelį neretai pradeda perėti jauniklius. Tai anksčiausiai perėti pradedantis Lietuvos paukštis.

Nors iš arti pamatyti eglinį kryžiasnapį gana sunku, nes jie dažniausiai tupi aukštų eglių viršūnėse, tačiau atidus ir gerą klausą turintis sengirės svečias gali lengvai išgirsti šių paukščių balsus jiems būreliais skraidant sulig medžių viršūnėmis. Įsiklausyk į sengirę, ir ji tau atskleis savo paslaptis.

Nuotraukos

Klausyti