Vapsvaėdis

Pernis apivorus

Vapsvaėdis – vanaginių šeimos atstovas, tačiau keistas kaip trečiasis brolis Jonas. O keistas tuo, kad nemėgsta medžioti silpnesnių paukščių, kaip „normalus“ vanagas. Ne, jis užsiima vapsvų paieška. Jau vien šio į Lietuvos raudonąją knygą įtraukto sparnuočio pavadinimas išduoda, kad jis minta vapsvomis, o tiksliau – jų lervomis.

Gegužės mėnesį iš Afrikos į Juodkrantės sengirę sugrįžę vapsvaėdžiai tvarko lizdus ir netrukus pradeda perėti. Išsiritus jaunikliams tėvai juos lepina riebiomis vapsvų lervutėmis, kurių surasti ne taip ir lengva. Sklandydami aukštai danguje vapsvaėdžiai stebi žemę ir ieško, kur skraido vapsvos ir kur yra jų urveliai. Pastebėjęs vapsvų būstą paukštis leidžiasi ant žemės ir kojomis pradeda rausti duobę urvelio vietoje, kol prisikasa iki vapsvų lizdo. Aptikęs vapsvų lizdą jis ištraukia korius, kuriuose šie vabzdžiai ne tik laiko maisto atsargas, bet ir augina savo lervutes. Liaunu ir lenktu snapu vapsvaėdis mikliai ištraukia lervutes iš korių ir neša jas savo jaunikliams (iki 1000 lervučių per dieną). Stambiai žvynuotos kojos ir storos plunksnos apsaugo vapsvaėdį nuo vapsvų geluonių, todėl paukščiui jos nebaisios, tačiau kai vapsvos labai įkyri, jis pasiima visą korį ir nuskridęs į savo lizdą lervutes traukia ten. Tiesa, retkarčiais vapsvaėdžiai prisimena esą vanaginių šeimos atstovai ir trūkstant vapsvų lervų susimedžioja vieną kitą paukščio jauniklį arba varlę.

Liepos pabaigoje vapsvaėdžių jaunikliai palieka lizdus, o rugpjūčio antroje pusėje išskrenda savo žiemoviečių Afrikoje link.

Nuotraukos

Žiemos garsai

Naminė pelėda