Naminė pelėda

Strix aluco

Pelėdos, kaip ir papūgos, patinka visiems. O kaipgi sengirė be pelėdos?  Ji – tiesiog būtinas seno miško „atributas“. Kuršių nerijoje peri tik dvi pelėdų rūšys – mažasis apuokas ir naminė pelėda, tačiau sengires mieliau renkasi naminės pelėdos, kurios dažniausiai įsikuria meletų uoksuose ar išpuvusiose senų medžių drevėse (kartais ir senose sodybose, todėl ir „naminės“). Šios pelėdos rudenį neišskrenda į šiltuosius kraštus ir neretai visą gyvenimą praleidžia tame pačiame miške, jei tik nepasikeičia aplinkos sąlygos. Žinia, pelėdos dažnam asocijuojasi su šiurpą keliančiu ūbavimu, o ir naminė pelėda savo balsu mielai jums pašiauštų gyvaplaukius, jei po šią sengirę pasivaikščiotumėte vasario–balandžio naktimis. Ūbavimu pelėdų patinai ne tik praneša vieni kitiems, kad ši teritorija užimta, bet taip pat duoda žinią patelėms: kavalierius ieško poros. Kodėl pelėdos vadinamos pelėdomis, turbūt aišku, tačiau svarbu žinoti, kad šie paukščiai minta ne tik peliniais graužikais – iki 20 proc. jų grobio sudaro kiti gyvūnai: paukščiai, vabzdžiai ir net varlės, todėl nesuklysime jas pavadinę varlėdų pravarde.

O pabaigoje – įdomi naujiena, kurią neseniai išsiaiškino Lietuvos ornitologai. Lietuvoje sutinkamos trijų spalvinių formų naminės pelėdos – ruda, pilka ir tarpinė (taip, naminės pelėdos, kaip ir žmonės plaukus, gali turėti skirtingų spalvų plunksnas). Dar praeitame amžiuje žiemos buvo gana ilgos ir sniegingos, todėl šviesiai pilkų naminių pelėdų Lietuvos giriose buvo sutinkama daugiausia. Pastaraisiais dešimtmečiais, sparčiai keičiantis klimatui ir žiemoms tapus besniegėms, padaugėjo rudų ir tarpinės spalvos naminių pelėdų. Taip šie paukščiai prisitaikė prie pasikeitusių gamtinių sąlygų, nes gamtoje labai svarbu išlikti nepastebėtam.

Nuotraukos

Klausyti

Žiemos garsai

Naminė pelėda